English
Neįgaliesiems
Prisijungti
LIETUVOS RESPUBLIKOS MUITINĖ
  •  
  • Paieška
Titulinis puslapis ('Alt' + '0', 'Enter')
Svetainės struktūra ('Alt' + 'T', 'Enter')
Siųsti el. laišką ('Alt' + 'M', 'Enter')
Kita kalba ('Alt' + 'L', 'Enter')
Paieška ('Alt' + 'S', 'Enter')
Leidinių katalogas ('Alt' + 'Y', 'Enter')
Klausimai ir atsakymai ('Alt' + 'Q', 'Enter')
Šis puslapis ('Alt' + 'D', 'Enter')
Į puslapio pradžią ('Alt' + 'V', 'Enter')
TEKSTO DYDIS - Didinti šrifto dydį Mažinti šrifto dydį

Istorija

Nuo seniausių laikų iki 1919 m.

Istorinės Lietuvos muitinės šaknys veda į XI–XIII a. ir yra glaudžiai susijusios su pačios Lietuvos valstybės raida. Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei įgijo pagreitį prekyba su Vakarų Europos šalimis, nemažai buvo prekiaujama ir su slavais. Prie Kunigaikštystės sienos pamažu kūrėsi muitinės, atsirado muitininkų pareigos, buvo renkamas muito mokestis iš per sieną vykstančių pirklių.
Iki XV a. vidurio, šalį valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui, formavosi muitai, jų tarifai bei rinkimo būdai. XV a. pirmojoje pusėje Vytautas centralizavo muitinių valdymą. Laikoma, kad muitinių sistema Lietuvoje visiškai susiformavo XVI a. pradžioje.
Muitinės Lietuvoje klestėjo iki XVII a., vėliau jų reikšmė laipsniškai mažėjo, o 1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos muitinės perėjo Rusijos žinion. Nuo tada muitinės Lietuvoje vadovavosi Rusijos muitinės įstatymais ir taip dirbo iki pat 1914 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mūsų šalyje buvusios muitinės atsidūrė už fronto linijos ir, praradusios galimybę vykdyti savo funkcijas, nustojo veikti.

1919–1940 m.

XX a. Lietuvos muitinių istorijos pradžia galima laikyti 1918 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Besikurianti Lietuva negalėjo sėkmingai egzistuoti be valdymo institucijų, tarp jų ir muitinių, nes reikėjo kontroliuoti valstybės sieną, neleisti išvežti iš šalies maisto produktų, neįleisti į šalį asmenų, nusiteikusių priešiškai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu.

NuotraukaUž muitinių sistemos kūrimą Lietuvoje buvo atsakingas 1919 m. pradžioje pradėjęs funkcionuoti Prekybos ir pramonės ministerijos Muitinių departamentas. Pirmasis jo vadovas buvo Oskaras Baldamus.

Pirmosios septynios muitinės 1919 m. buvo įsteigtos prie sienos su Vokietija. Tai Virbalio, Jurbarko, Tauragės, Kretingos, Naumiesčio, Naujamiesčio bei Račkų muitinės. Taip pat buvo įsteigta ir 13 perėjimo punktų.

Atsiradus pirmosioms muitinėms, iškilo būtinybė priimti dokumentą, reglamentuojantį jų veiklą. Didėjančios prekybos apimtys taip pat reikalavo teisės akto, kuris numatytų įvežamų ir išvežamų prekių muitų tarifus. 1919 m. gegužės 8 d. įsigaliojo Prezidento A. Smetonos, Ministro Pirmininko A. Sleževičiaus ir prekybos bei pramonės ministro J. Šimkaus pasirašyti Laikinieji Lietuvos muitinių įstatai bei Laikinieji Lietuvos muitinių tarifai. Ši diena laikoma Lietuvos muitinių teisinio funkcionavimo pradžia.

Laikinuosiuose įstatuose buvo numatyta įkurti 21 perėjimo punktą ir pirmosios bei antrosios kategorijų muitines. Įstatai taip pat numatė, kad muitinės yra pavaldžios Prekybos ir pramonės ministerijai bei Muitinės departamentui, o perėjimo punktai – departamentui ir muitinėms.

Muitinės buvo steigiamos prie sienos su Vokietija bei Latvija ir prie sienos su Klaipėdos kraštu, kuris iki 1923 m. Lietuvai nepriklausė. Prie sienos su Lenkija muitinių nebuvo, nes Lietuva nepripažino vienašališkai nustatytos sienos, vadindama ją tik demarkacine linija.

Nepriklausomos Lietuvos muitinę kūrė drąsūs, sąžiningi ir atsakingi žmonės. Sunkiausias uždavinys teko pirmosioms muitinėms ir jose dirbantiems valdininkams. Jie privalėjo įveikti nemažai sunkumų: trūko patirties, kvalifikuotų muitininkų, ne visiems užteko darbo priemonių, iki 1919 m. pabaigos Lietuvoje buvusi Vokietijos armija trukdė tinkamai vykdyti muitinę kontrolę. Tačiau muitininkai vis vien atsakingai vykdė duotą priesaiką dirbti Lietuvos tautos ir valstybės gerovei.

Visa muitinių sistema buvo patvirtinta 1920 m. gegužės 14 d. Prezidento A. Smetonos ir Ministro Pirmininko E. Galvanausko pasirašytu įstatymu. Sistemoje tuo metu dirbo per 300 valdininkų ir tarnautojų. Nusistovėjo muitinėse dirbusių valdininkų skaičius: pirmosios kategorijos muitinėse dirbdavo apie 20 žmonių, antrosios kategorijos – apie 10, perėjimo  punktuose – 4. Didžiausia buvo pirmosios kategorijos Virbalio muitinė, kurioje dirbo daugiau nei 60 žmonių.

1923 metais, prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos muitinių sistemą iš viso sudarė 26 muitinės ir 31 perėjimo punktas, kuriuose dirbo apie 700 žmonių.         

Naujas Lietuvos muitinės veiklos etapas prasidėjo 1924 m. Muitinei vadovauti ėmė Prekybos departamentas. Tuo metu iš esmės pertvarkius muitinių struktūrą Lietuvoje liko veikti 16 muitinių ir 34 perėjimo punktai, darbuotojų muitinėse sumažėjo daugiau kaip 40 proc.
1924 m. rugsėjį Kaune įvyko pirmasis Lietuvos muitinių viršininkų suvažiavimas. Jame buvo apžvelgtas per šešerius metus muitinių nueitas kelias ir atlikti darbai. Konstatuota, kad muitinių kūrimo sunkumai įveikti, kad ypač sparčiai tvarkytos muitinės Klaipėdos krašte, tolydžio gerėjo muitinių darbo rezultatai. Muitinių viršininkai aptarė ir ateities siekius – dirbti taip, kad būtų kaip galima geriau apsaugoti Lietuvos ekonominiai interesai, sudarytos palankios sąlygos per valstybės sieną vykstantiems keliautojams.
Suvažiavime daug dėmesio buvo skirta reikšmingam muitinėms dokumentui – 1924 m. balandį Lietuvos Seimo priimtiems naujiems nuolatiniams Muitinių įstatams. Šiuo 18 kartų keistu ir pildytu dokumentu Lietuvos muitinės vadovavosi iki pat jų likvidavimo 1940 m.
Nepriklausomos Lietuvos biudžeto pajamose muitai sudarė apie 20 proc. Iki pasaulį sukrėtusios ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės, kuri paveikė ir Lietuvą, muitinės pajamos kasmet tik didėjo: 1925 m. jos siekė beveik 51 mln. litų, 1928 m. – apie 59 mln. litų. Daugiausia muitų surinkta 1931 m. – per 73 milijonus litų. Didžiausią dalį muitinės pajamų – apie 94 proc. – sudarė muitai už įvežamas prekes.
Tuometinėje Lietuvoje gana opi buvo kontrabandos problema. Su šiuo nepageidautinu reiškiniu aktyviai kovojo atsidavę savo darbui muitinės pareigūnai. Ukmergėje ir Alytuje buvo įsteigti specialūs kontrabandos persekiojimo punktai. Už kontrabanda gabenamas prekes grėsė piniginė bauda ir areštas arba sunkiųjų darbų kalėjimas.

Susiformavus muitinių sistemai vis dažniau buvo svarstomas muitininkų uniformų klausimas. Visi muitinėse dirbantys valdininkai pritarė, jog uniformos kelia valstybės prestižą, drausmina muitininkus ir išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų. Todėl jau 1926 m. pradžioje Finansų ministerija pradėjo spręsti uniformų klausimą. 1927-ieji į Lietuvos muitinių istoriją įėjo kaip metai, kada pirmą kartą visi Lietuvos muitinės pareigūnai tapo uniformuoti. 1936 m. punktas apie tai, jog visi muitinių tarnautojai darbo metu privalo dėvėti uniformą, buvo įrašytas į Muitinių įstatus.

Per beveik 20-metį muitinių veikla darėsi vis efektyvesnė, tobulėjo. 1938 m. kovą Lietuvą pasiekė pirmasis – Lenkijos ultimatumas, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius bei grasinama ginkluotu puolimu. Santykių užmezgimas įgalino kurti naujas muitines prie sienos su Lenkija. 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai įteikė ir Vokietija, reikalaudama Klaipėdos krašto. Lietuvos Vyriausybei priėmus šį ultimatumą, vokiečiai nieko nelaukdami ėmė užiminėti šio krašto valstybines įstaigas, uostą, pasienio policijos postus, muitines. 

Metų pabaigoje Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas ir atsirado poreikis kurti muitines prie sienos su Sovietų Sąjunga.

Šiuo tikslu 1940 m. buvo sukurta nauja muitinių sistema, tačiau jai funkcionuoti nebuvo lemta. Birželį Lietuvą okupavo sovietų armija ir taip buvo pradėta ardyti visa iki tol efektyviai veikusi sistema. Šalyje įsigaliojo sovietų muitinės įstatymai ir nepriklausomos Lietuvos muitinės nustojo veikti.

Nuo 1990 m. iki 2004 metų

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą. Nepriklausomybę atgavusiai šaliai buvo svarbu liudyti pasauliui, kad ji turi ir saugo valstybės sienas su kaimyninėmis šalimis, o jos ekonominė apsauga remiasi į valstybingumo pamatus ir jį įprasminančią instituciją – muitinę.
1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Muitinės laikinąjį įstatymą, dar po dviejų dienų buvo įsteigtas Muitinės departamentas. Taip prasidėjo atkurtos nepriklausomos Lietuvos muitinės veikla. Pirmuoju muitinės vadovu buvo paskirtas Valerijonas Valickas. Muitinės departamente tą rudenį pradėjo dirbti 30 darbuotojų, pradėjo veikti pirmos septynios muitinės: Vilniaus, Lazdijų, Varėnos, Skuodo, Zarasų, Šalčininkų ir Joniškio.
Lietuvos muitinė kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis. Tai buvo neramus, kupinas pavojų laikas visai Lietuvai, bet ypač – pasienyje dirbantiems pareigūnams, kurie, negailėdami jėgų, o kartais net ir gyvybės, vykdė duotą priesaiką. Priešiškai nusiteikę sovietų kariškiai ir OMON’o būriai puldinėdavo, degindavo statybininkų vagonėliuose įsikūrusius muitinės postus, o čia dirbančius pareigūnus terorizuodavo ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai.  Nuo išpuolių nukentėjo apie tris dešimtis muitininkų.           
1991 m. liepos 31 d. Lietuvą sukrėtė skaudi tragedija – omonininkai Medininkų poste užpuolė ir žiauriai nužudė ten dirbusius pareigūnus: muitinės inspektorius Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių ir Ričardą Rabavičių bei keturis jų bendražygius policijos pareigūnus. Išgyventi buvo lemta tik muitinės inspektoriui Tomui Šernui.
Įtampą pasienyje kurstė ne tik dažni išpuoliai, bet ir muitinių dvivaldystė, nes Lietuvoje iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo veikė ir Sovietų Sąjungos muitinė. Tik 1991 m. rugpjūčio 26 d. buvo nutraukta jos veikla, ir svetimos valstybės institucijos funkcijas perėmė Muitinės departamentas. Tais pačiais metais buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos muitinės emblema ir pareigūnų uniforma.
Pagrindiniai jaunos institucijos uždaviniai tuo metu buvo vykdyti muitų politiką nustatančius įstatymus, taikyti muitų tarifus ir imti muitų rinkliavas, užkirsti kelią kontrabandai ir kitokiems muitų taisyklių pažeidimams.
Darbuotojų kvalifikacijai kelti 1992 m. buvo įkurta Muitinės mokykla. Pirmaisiais metais joje mokėsi apie 400 muitininkų (palyginimui, 2003 m. kvalifikacijos kėlimo kursuose ir seminaruose tobulinosi apie 2700 pareigūnai). 2001 m. mokykla reorganizuota į Muitinės mokymo centrą.
Muitinės raidai labai svarbūs 1993-ieji. Tais metais teisinę bazę sustiprino nuolatiniai Lietuvos Respublikos muitinės ir Muitų tarifų įstatymai, muitų tarifu pradėta reguliuoti užsienio prekyba. Tais pačiais metais buvo patvirtintas pirmasis Tarnybos Lietuvos muitinėje statutas (nauja statuto redakcija įsigaliojo 2003 m. birželį) ir muitinės taisyklės, o Lietuvos Respublikos muitinės departamentas Vyriausybės nutarimu pertvarkytas į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Buvo įregistruoti pirmieji muitinės sandėliai, veiklą pradėjo muitinės tarpininkai.
Vienas iš ryškesnių muitinės veiklos pokyčių – 1996 m. atlikta muitinės sistemos reorganizacija. Siekiant, kad teisės aktais nustatyta prekių priežiūra būtų kvalifikuota, muitinės įstaigų darbo centras buvo perkeltas iš pasienio į teritorijos viduje esančias muitines. Vietoj 14 veikiančių muitinių įsteigta 10 teritorinių muitinių, apibrėžtos jų veikimo zonos, įsteigti 74 postai ir jų padaliniai.
Stiprėjanti muitinės institucija, gerėjanti pareigūnų kvalifikacija darė teigiamą įtaką muitinės indėliui į šalies biudžetą. Muitinės įplaukų kasmet daugėjo: 1992 m. Lietuvos muitinė surinko 9,9 mln. litų muitų ir mokesčių, 1997 m. – 2 mlrd. 904 mln. litų, 2003 m. – 3 mlrd. 432 mln. litų.
Muitinės veikla visais laikais buvo neatsiejama nuo kovos su kontrabanda. 2002 m.       sausio 1 d. Lietuvos muitinėje buvo įkurta Muitinės kriminalinė tarnyba, kurios vienas svarbiausių uždavinių – sustabdyti kontrabandinių prekių antplūdį, galintį išbalansuoti ekonominę pusiausvyrą, ir taip apsaugoti Europos Sąjungos vidaus rinką.
Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, ne tik kūrė ir tvirtino svarbiausias valstybės institucijas, bet ir netrukus ėmė rengtis naujam išbandymui – integracijai į Europos Sąjungą.
ES bendrosios rinkos pagrindinis elementas yra muitų sąjunga, besiremianti laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu. Remiantis muitų sąjunga panaikinami visi muitų mokesčiai tarp ES valstybių, o su trečiosiomis, nepriklausančioms ES, šalimis vykdoma bendra užsienio prekybos ir muitų politika.
Todėl Lietuvai rengiantis narystei ES ypač dideli darbai teko muitinei. Reikėjo pertvarkyti administracinę struktūrą, įdiegti informacines sistemas, turinčias sąsajas su ES informacinėmis sistemomis, modernizuoti postus prie būsimų išorinių ES sienų, parengti teisės aktus, atitinkančius ES teisės nuostatas ir panašiai.
Stabiliu muitinės funkcionavimo teisiniu pagrindu tapo 1996 m. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas, parengtas pagal Europos Sąjungos muitinės kodekso nuostatas ir suderintas su šiuo kodeksu bei pagrindinėmis muitinės veiklą reglamentuojančiomis tarptautinėmis konvencijomis. Muitinė juo vadovavosi nuo 1998 metų iki 2004 m. gegužės 1-osios, kai įstojus į ES jos veiklą pradėjo reglamentuoti Bendrijos muitinės kodeksas.
Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare ypatingai svarbus buvo tarptautinis bendradarbiavimas muitinės veiklos srityje. Galimybė plėtoti tarptautinius ryšius atsivėrė dar 1992 m., kai Lietuva tapo Muitinių bendradarbiavimo tarybos (dabar – Pasaulio muitinių organizacija), turinčios didelę įtaką Europos Sąjungos muitų politikai, nare.
Įsitraukti į šios organizacijos veiklą buvo vienas svarbiausių žingsnių, po kurio Lietuvos muitinė pradėjo aktyviai dalyvauti visuose svarbiausiuose pasaulio muitinių bendrijos įvykiuose. Paminėtina, kad 2003 m. gegužę Pasaulio muitinių organizacija Vilniuje surengė regioninę muitinių konferenciją, kurioje dalyvavo ir šios organizacijos generalinis sekretorius Michel Danet.
Ne be tarptautinės paramos Lietuvos muitinė, pradėjusi veiklą pasienyje laikinuosiuose statybininkų vagonėliuose, šiuo metu turi įrengtą ne vieną modernų kelio postą. Tai – pasienyje su Baltarusija pastatyti Medininkų ir Šalčininkų kelio postai, su Kaliningrado sritimi – Nidos ir 2004 m. įkurtuves atšventęs Panemunės kelio postai.

Sėkmingas muitinės įsiliejimas į Europos muitinių šeimą buvo neįmanomas be integruotos informacinės sistemos sukūrimo. Pirmąja kregžde kompiuterizuojant muitinę galima laikyti pusšimtį personalinių kompiuterių, kurie buvo įsigyti dar 1991 m. O jau kitąmet pradėti kaupti krovinių deklaracijų duomenys ir savo jėgomis imta kurti deklaracijų apdorojimo sistema. Muitinės departamente įkūrus Informatikos skyrių buvo pradėta kurti Muitinės informacinė sistema.  

2001 m. sausį įsteigtas Muitinės informacinių sistemų centras. 2003 m. įdiegta muitinės deklaracijų apdorojimo sistema ASYCUDA, elektroninio deklaravimo sistema, Naujoji kompiuterizuota tranzito sistema (NCTS), kitos sistemos, užtikrinančios spartesnį krovinių judėjimą bei geresnę prekybos su trečiosiomis šalimis kontrolę.

Rengiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, 2002 metų liepos 1d. dešimt iki tol veikusių teritorinių muitinių buvo pertvarkytos į penkias, veikiančias didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Europos Sąjungos vidaus rinką saugo muitinės mobiliosios grupės,  tikrinančios krovinius pagal išankstinę informaciją, ypatingas dėmesys skiriamas bendradarbiavimui su teisėtu verslu, skatinant greitą ir sklandžią užsienio prekybą.

Minėdama 85–mečio jubiliejų 2004 m. Lietuvos muitinė užbaigė vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio veiklos etapų – įsiliejo į darnią ES muitinių šeimą. Lietuvos narystės ES dieną  nutraukta muitinės postų veikla prie valstybės sienos su Lenkija ir Latvija.

 

Informaciją apie vėlesnių metų muitinės veiklą rasite čia arba ieškokite ataskaitų tarp leidinių.

Nuotraukų iš 1990−2015 m. atkurtos Lietuvos Respublikos muitinės gyvenimo rasite čia.

Informacija atnaujinta 2016-12-13